Svilengradas - Aleksandrupolis

Kai sustojom prie garažo Svilengrade jau kepino. Dieną žadėjo +27, gal tiek nebuvo, bet pakankamai, kad suabejotum ar jau ruduo šitose platumose. Danieliui nupirkom viskio, atseit kad sekmadienį atidarė garažą, net nebandė atsikalbėti, kad nereikia. Kai atvažiavo uždaryti, rodos jau buvo atsidaręs, vistik sekmadienis. Kol susipakavom jau šutino taip, kad reikėjo slėptis garaže. Artūras vis piktėjo, nes alkanas, todėl įšovėm vištienos buljono ir po visą krūtinėlę. Užpildyti  koronos dokumentus į Graikiją užtruko gal valandą, o mergaitė ant sienos tą kodą nuskenavo su tokiu abejingumu, kad net paėmė pyktis. Graikija atrodo kaip Amerika iš festivalinių filmų. Tušti keliai su aptrupėjusiu asfaltu, saulės išblukinti ženklai, su kulkų skylėmis. Tik įvažiavęs supratau kad man reikia degalinės, galiu nuvažiuoti gal kokį 50km. Degalinėse pro kolonėles auga medžiai. Net ir tada kai jos veikė, pildavo tik dyzelį. Dar reikia vandens, nes karšta ir neturim. Viena boba mus pasiuntė, kita aiškino, kad neturi raktų. Nusukę nuo savo kelio randam tokią vietą, kur perpus baras, perpus degalinė. Ta pati senė man įpylė benzino už (litras 1.70 EUR) ir alaus vietoj vandens prie plastmasinių staliukų. Trys diedukai be dantų labai domėjosi iš kur mes, be šansų paaiškinti, nes ne tik kad nekalba jokia kita kalba, bet dar ir nedagirdi. 150 km iki jūros tokiais vingiais, kur nėra net kada akių atitraukti nuo kelio. Be to, kol gėrėm alų degalinėje, už kalno pradėjo griaudėt ir žaibuoti, tai dar lėkėm nuo lietaus. Pora bandų avių, šunys ir karvės, labai daug karvių tuose saulės nualintuose kalnuose.